Anksčiau tokio žodžio, kaip "pagardas" iš viso nebuvo. Buvo padažas, adžika, daržovienė, drebučiai, - kiekvienas žodis turėjo savo veidą ir keldavo adekvačias asociacijas. Dabar atsiradęs pagardas visus tuos skonius ir spalvas sukiša po vienu beasmeniu žodžiu ir tampa nebeaišku - ar tai majonezas su kaparėliais, ar kvapnus čatnis. Beje, sutinku, kad čatnis yra tikrai labiau britiškas pavadinimas (nors kilęs iš sanskrito), bet nesutinku jo keisti į jokį pagardą, nes čatnis yra čatnis, kaip majonezas yra majonezas.
Taigi, apie čatnius.
Visagalė Wikipedija sako, kad čatnis yra garnyras, plačiai naudojamas Indijoje (ir, žinoma Britanijoje, kuri iš savo kolonijų pasiėmė viską, kas geriausia) ir patiekiamas kaip papildomas maistas prie patiekalų. Daugumos jų gamyboje naudojami įvairūs vaisiai ir daržovės bei aštrūs prieskoniai, bet privalomi ingredientai visada yra vaisiai, actas ir cukrus. Paprastai anglakalbėse šalyse čatniai yra tiekiami su paukštiena, kumpiu ar žuvies patiekalais. Mūsų velsietis draugas mielai jį tepasi ant čederio sūrio, o mums skanu ir su lietuvišku varškės.
Kadangi esame aštriavalgiai, tad įprastus derinius, pvz. blynai su uogiene, grietine ar kitokiu saldėsiu, keičiame į adžiką, čatnį, raugintus kopūstus, aštrias morkas ar garstyčias:) Variacijos visokios, priklauso nuo nuotaikos ar valgytojo. Svečiams irgi siūlome tokius neįprastus derinius, - pradžioje kiek sutrinka, bet paragavę pripažįsta, kad gardus ir toks variantas:)
Mano sandėliuke tokiems atvejams dar galima rasti moliūgų čatnio, švelnios ir aštrios adžikos, saldžiai aštrių žalių ir prinokusių pomidorų, česnakinio padažo ir agurkų visokiais pavidalais. Bet šį kartą norėčiau pasidalinti savo obuolių čatnio variantu, gal ir kitiems patiks. O jei įdomu, kaip ruošiu ir kita, praneškite, mielai pasidalinsiu.
OBUOLIŲ ČATNIS
2 kg obuolių
4 galvos svogūnų
100 g besėklių razinų arba džiovintų abrikosų
4 skiltelės česnako
Imbiero šaknies (piršto ilgumo)
1 šaukštelis maltų čili pipirų
1 šaukštas kario miltelių
1 šaukštelis maltų juodųjų pipirų
1 šaukštelis garstyčių sėklų
1 citrinos sultys ir nutarkuota žievelė
200 g cukraus
2 šaukštai druskos
300 ml acto
Obuolius nulupti, išimti sėklalizdžius ir stambiai supjaustyti. Stambiai supjaustyti nuluptus svogūnus, razinas (abrikosus), česnakus ir imbierą. Viską dėti į virtuvinį smulkintuvą ir rupiai sumalti. Jei neturite smulkintuvo, obuolius ir svogūnus galima stambiai sutarkuoti, o kitus produktus smulkiai supjaustyti.
Viską sudėti į emaliuotą ar kitokį rūgščiai atsparų indą, užvirti ir lėtai, nuolat pamaišant, troškinti apie valandą, kol suminkštės.
Išvirusį karštą čatnį sukrėsti į indelius ir sandariai užsukti. Skaniausia ragauti po savaitės.
Kaip ir kiekviename recepte, visų ingredientų kiekius galima varijuoti ir atrasti tai, kas labiausiai jums prie širdies...
Skanaus:)
2012 m. gruodžio 6 d., ketvirtadienis
2012 m. spalio 23 d., antradienis
Naminė duona
Kaip jau minėjau anksčiau, taip jau atsitiko, kad juodos duonos parduotuvėje nebeperku jau kokie treji metai.
Niekada negalvojau, kad tapsiu nuo jos priklausoma:) (tiesiogine to žodžio prasme, nes raugo gyvavimo ciklas yra dvi savaitės, tad norint jo neprarasti, duoną reikia kepti irgi tokiu pat cikliškumu).
O istorija labai paprasta. Prieš trejus metus lankėmės pas labai gerus pažįstamus Šiauliuose, kur šeimininkė pavaišino ką tik iškepta namine duona. Tada kaip tik buvo pats mados kepti duoną namuose pakilimas. Buvo tikrai labai neįprasta ir skanu, tad išvažiuodama gavau dovanų stiklainiuką su raugu ir receptą.
Nuo to laiko raugas "apsigyveno" mūsų šaldytuve, o receptas pakito ir prisitaikė prie mūsų skonio. Raugo "ataugėles" ar "vaikus" nuolat kam nors padovanoju ir aš, tikėdamasi, kad kiekvienas jų suras savo kamputį kitų gerų namų šaldytuvuose.
Receptu mielai dalinuosi. Pabandykite, tikrai nenusivilsite. O jei norėtumėte raugo, praneškite, bus smagu į savarankišką gyvenimą paleisti dar vieną "ataugėlę":)
Naminė duona (pagrindinis receptas)
3 pailgom skardelėm arba vienai didelei reikės:
400 g ruginių "razavų" miltų
400 g kvietinių "razavų" miltų
300 g aukščiausios rūšies kvietinių miltų
100 g avižinių dribsnių
100 g linų sėmenų
100 g saulėgrąžų
saujos kmynų
4 š cukraus
1 š druskos
raugo
0,5 l vasarošilčio vandens
Į didelį dubenį pirma sumaišyti miltus, tada sudėti likusius prduktus. Permaišyti ir minkyti tešlą apie 15 minučių. Tai vienas esminių dalykų, nes visi produktai turi pasiskirstyti tolygiai, o tešla turi gauti oro. Jei trūksta drėgmės, minkant įpilkite dar vandens - tešla turi būti minkšta, gali truputį lipti prie rankų. Baigus minkyti, atgnybkite kumštuko dydžio tešlos gabalą ir vėl saugiai apgyvendinkite stiklainyje. Raugas šaldytuve gyvas išlieka iki 2 savaičių.
Likusią tešlą perdėkite į formeles/formą, suformuokite gražius kepaliukus (galite pabarstyti kmynais, sezamų, kanapių ar kitomis mėgstamomis sėklomis), užklokite drėgnu rankšluoščiu ir šiltoje vietoje palikite kilti apie 5-6 valandas. Tešlai iškilus, pašaukite į šaltą orkaitę. Nustatykite 200 laipsnių kaitrą ir kepkite valandą ir 15 minučių.
Iškepusią duoną išimkite iš formelių, apklokite drobiniu rankšluoščiu ir leiskite pailsėti bent porą valandų. Tinkamai laikant duoną, ji išbūna šviežia iki kito kepimo.
Mes mėgstame "a la Borodino" duoną, tad į tešlą dar dedu grūstų kalendros sėklų, o į formeles pritiesiu ajerų lapų. Kiti mėgsta duoną skaninti riešutais arba/ir džiovintais vaisiais. Na, jau čia kaip kiekviena šeimininkė sugalvos, taip ir padarys.
Duoną kepti reikia prisiruošimo, geros nuotaikos ir kantrybės. Jei viską darysite ne valdiškai, o iš širdies, tikrai pasiseks ir būtinai atrasite savo nepakartojamą skonį. Sėkmės!:)
Niekada negalvojau, kad tapsiu nuo jos priklausoma:) (tiesiogine to žodžio prasme, nes raugo gyvavimo ciklas yra dvi savaitės, tad norint jo neprarasti, duoną reikia kepti irgi tokiu pat cikliškumu).
O istorija labai paprasta. Prieš trejus metus lankėmės pas labai gerus pažįstamus Šiauliuose, kur šeimininkė pavaišino ką tik iškepta namine duona. Tada kaip tik buvo pats mados kepti duoną namuose pakilimas. Buvo tikrai labai neįprasta ir skanu, tad išvažiuodama gavau dovanų stiklainiuką su raugu ir receptą.
Nuo to laiko raugas "apsigyveno" mūsų šaldytuve, o receptas pakito ir prisitaikė prie mūsų skonio. Raugo "ataugėles" ar "vaikus" nuolat kam nors padovanoju ir aš, tikėdamasi, kad kiekvienas jų suras savo kamputį kitų gerų namų šaldytuvuose.
Receptu mielai dalinuosi. Pabandykite, tikrai nenusivilsite. O jei norėtumėte raugo, praneškite, bus smagu į savarankišką gyvenimą paleisti dar vieną "ataugėlę":)
Naminė duona (pagrindinis receptas)
3 pailgom skardelėm arba vienai didelei reikės:
400 g ruginių "razavų" miltų
400 g kvietinių "razavų" miltų
300 g aukščiausios rūšies kvietinių miltų
100 g avižinių dribsnių
100 g linų sėmenų
100 g saulėgrąžų
saujos kmynų
4 š cukraus
1 š druskos
raugo
0,5 l vasarošilčio vandens
Į didelį dubenį pirma sumaišyti miltus, tada sudėti likusius prduktus. Permaišyti ir minkyti tešlą apie 15 minučių. Tai vienas esminių dalykų, nes visi produktai turi pasiskirstyti tolygiai, o tešla turi gauti oro. Jei trūksta drėgmės, minkant įpilkite dar vandens - tešla turi būti minkšta, gali truputį lipti prie rankų. Baigus minkyti, atgnybkite kumštuko dydžio tešlos gabalą ir vėl saugiai apgyvendinkite stiklainyje. Raugas šaldytuve gyvas išlieka iki 2 savaičių.
Likusią tešlą perdėkite į formeles/formą, suformuokite gražius kepaliukus (galite pabarstyti kmynais, sezamų, kanapių ar kitomis mėgstamomis sėklomis), užklokite drėgnu rankšluoščiu ir šiltoje vietoje palikite kilti apie 5-6 valandas. Tešlai iškilus, pašaukite į šaltą orkaitę. Nustatykite 200 laipsnių kaitrą ir kepkite valandą ir 15 minučių.
Iškepusią duoną išimkite iš formelių, apklokite drobiniu rankšluoščiu ir leiskite pailsėti bent porą valandų. Tinkamai laikant duoną, ji išbūna šviežia iki kito kepimo.
Mes mėgstame "a la Borodino" duoną, tad į tešlą dar dedu grūstų kalendros sėklų, o į formeles pritiesiu ajerų lapų. Kiti mėgsta duoną skaninti riešutais arba/ir džiovintais vaisiais. Na, jau čia kaip kiekviena šeimininkė sugalvos, taip ir padarys.
Duoną kepti reikia prisiruošimo, geros nuotaikos ir kantrybės. Jei viską darysite ne valdiškai, o iš širdies, tikrai pasiseks ir būtinai atrasite savo nepakartojamą skonį. Sėkmės!:)
2012 m. spalio 9 d., antradienis
Apie duoną
Šį kartą noriu pasidalinti mintimis apie duoną. Kaip sako Wikipedija - tai kepinys iš kviečių, rugių ir kitų javų miltų. O kiekvienam asmeniškai, tikriausiai šis žodis, ar gaminys sukelia įvairiausių asociacijų. Man duona ascijuojasi su visokiais prisiminimais: juoda duona su sviestu ir plonai papjaustytu česnaku ant viršaus pabarstytu druska - dėduko skaniausias užkandis; "Borodino" juoda forminė duona, parvežta "net" iš pačios Maskvos, skleidžianti keistoką kalendrų kvapą; "Palanga", aptepta kepenine vienoje rankoje ir šviežiai raugtas agurkėlis, kitoje - ką tik parlėkus iš mokyklos ir žvėriškai išbadėjus; ragaišis su sviestu ir rūkytomis srimėlėmis ir t.t., ir pan., o kur dar klasikinis batonas su sviestu ir cukrum arba karališkas Juodkrantės vasarų prisiminimų derinys - batonas, rūkytas ungurys ir pomidoras... Seilės jau bliaukia nesustabdomai...
Kadangi mano santykiai su duona tokie asmeniški, nieko nuostabaus, kad aš, tikra miesčionka, jau trejus metus kepu duoną namie ir nelabai įsivaizduoju, kaip gali būti kitaip. Tiesa, dar reikia mokytis ir mokytis, tačiau dviem rūšimis tikrai galiu pasigirti - juoda duona su priedais ir a'la ragaišiu.
Kadangi mano santykiai su duona tokie asmeniški, nieko nuostabaus, kad aš, tikra miesčionka, jau trejus metus kepu duoną namie ir nelabai įsivaizduoju, kaip gali būti kitaip. Tiesa, dar reikia mokytis ir mokytis, tačiau dviem rūšimis tikrai galiu pasigirti - juoda duona su priedais ir a'la ragaišiu.
2012 m. spalio 3 d., trečiadienis
Anksčiau buvo viskas skaniau...
Mano žmogus, pasižiūrėjęs, ką aš čia sumąsčiau, viską apibendrino labai vyriškai - anksčiau viskas buvo skaniau - ir ėmėsi kurti to šūkio vizualinę išraišką. Jau netrukus ja pasidalinsiu.
Mintis iš pradžių atrodo labai paprasta, bet kai įsigilini...
Žvelgiant globaliai, anksčiau ir miškų buvo daugiau, ir oras buvo švaresnis, ir žmonių mažiau, ir jie bendravo šilčiau, kaimyniškai, su pasitikėjimu. Padėdavo vieni kitiems, dalindavosi ir vaišindavosi iš širdies.
O jei ne globaliai, tai pati prisimenu, kad svečiai mūsų namuose visada buvo laukiami, - niekada nežinojai, kada gali kas nors užsukti - juk nebuvo nei mobiliųjų telefonų, nei paranojiško apsilankymų laiko planavimo. Tiesiog kažkas, eidamas pro šalį, staiga sugalvoja, kad seniai tave matė ir būtų labai smagu vėl išvysti...:) Ir užsuka... O tada kaičiama arbata (arba kava, žinoma, jei tokios turėdavai:), iš spintelių ir šaldytuvo traukiami visokie namų gamybos dalykėliai ir netyčia trumpas "ėjau pro šalį" išvirsta į kelias valandas malonaus pasibuvimo.
Ir nereikėdavo bėgti į parduotuvę (kurioje nelabai kas būdavo), nes namuose buvo visko, ko reikia širdingam svečio "pamylėjimui". Na, blogiausiu atveju, mažiausias šeimos narys (kaip visada) lėkdavo iki rūsio ir įsiręžęs partempdavo rezgę su visokiais ten konservuotais skanėstais.
Pavyzdžiui, spintutėje "gyveno": sausainiai ar pyragas, džiūvėsėliai, cukatai, džiovinti vaisiai, uogienė, juoda arbata, žolelių maišeliai, kakava ir kruopščiai užsandarintas indelis su kavos pupelėmis arba dėželė su tirpia kava.
Šaldytuvo giliausioje lentynoje buvo dėžutė šprotų, o arčiau kokia kilkė pomidorų padaže:), "šliosas" virtos dešros, vadinamos "šlapianke", kepeninė dešra ar paštetas, šaltienos dubenėlis, stiklainis konservuotos vištienos drebučiuose, varškė, saldus sūrelis su razinomis, stiklainiukai su naminiais pagardais, grybais ir t.t., sviestas, pienas, kiaušiniai ir labai akylai saugomas indelis majonezo arba šoninės gabaliukas... Šaldiklyje ramiai ilsėdavosi maišeliai su kauliukais, koldūnais, varškėčiais ir su cukrumi trintos žemuogės.
Iš rūsio nuolatiniu srautu atkeliaudavo raugintos, marinuotos daržovės, grybai, kompotai, uogienės, džemai ir pagardai, o su didžiausiu barškesiu sugrįždavo tušti stiklainiai.
Ir visas šitas vaizdas taip giliai manyje įsirašė, kad mano namai atrodo labai panašiai ir aš visai nebijau, kad kas nors tiesiog "eidamas pro šalį" paims ir užsuks pasilabinti.
Mano gėrybės - jūsų gėrybės:)
Mintis iš pradžių atrodo labai paprasta, bet kai įsigilini...
Žvelgiant globaliai, anksčiau ir miškų buvo daugiau, ir oras buvo švaresnis, ir žmonių mažiau, ir jie bendravo šilčiau, kaimyniškai, su pasitikėjimu. Padėdavo vieni kitiems, dalindavosi ir vaišindavosi iš širdies.
O jei ne globaliai, tai pati prisimenu, kad svečiai mūsų namuose visada buvo laukiami, - niekada nežinojai, kada gali kas nors užsukti - juk nebuvo nei mobiliųjų telefonų, nei paranojiško apsilankymų laiko planavimo. Tiesiog kažkas, eidamas pro šalį, staiga sugalvoja, kad seniai tave matė ir būtų labai smagu vėl išvysti...:) Ir užsuka... O tada kaičiama arbata (arba kava, žinoma, jei tokios turėdavai:), iš spintelių ir šaldytuvo traukiami visokie namų gamybos dalykėliai ir netyčia trumpas "ėjau pro šalį" išvirsta į kelias valandas malonaus pasibuvimo.
Ir nereikėdavo bėgti į parduotuvę (kurioje nelabai kas būdavo), nes namuose buvo visko, ko reikia širdingam svečio "pamylėjimui". Na, blogiausiu atveju, mažiausias šeimos narys (kaip visada) lėkdavo iki rūsio ir įsiręžęs partempdavo rezgę su visokiais ten konservuotais skanėstais.
Pavyzdžiui, spintutėje "gyveno": sausainiai ar pyragas, džiūvėsėliai, cukatai, džiovinti vaisiai, uogienė, juoda arbata, žolelių maišeliai, kakava ir kruopščiai užsandarintas indelis su kavos pupelėmis arba dėželė su tirpia kava.
Šaldytuvo giliausioje lentynoje buvo dėžutė šprotų, o arčiau kokia kilkė pomidorų padaže:), "šliosas" virtos dešros, vadinamos "šlapianke", kepeninė dešra ar paštetas, šaltienos dubenėlis, stiklainis konservuotos vištienos drebučiuose, varškė, saldus sūrelis su razinomis, stiklainiukai su naminiais pagardais, grybais ir t.t., sviestas, pienas, kiaušiniai ir labai akylai saugomas indelis majonezo arba šoninės gabaliukas... Šaldiklyje ramiai ilsėdavosi maišeliai su kauliukais, koldūnais, varškėčiais ir su cukrumi trintos žemuogės.
Iš rūsio nuolatiniu srautu atkeliaudavo raugintos, marinuotos daržovės, grybai, kompotai, uogienės, džemai ir pagardai, o su didžiausiu barškesiu sugrįždavo tušti stiklainiai.
Ir visas šitas vaizdas taip giliai manyje įsirašė, kad mano namai atrodo labai panašiai ir aš visai nebijau, kad kas nors tiesiog "eidamas pro šalį" paims ir užsuks pasilabinti.
Mano gėrybės - jūsų gėrybės:)
Kodėl Felicija?
Sveiki visi, kuriems rūpi, ką valgo (ir ne tik) ir kaip tai daro. Noriu dalintis savo gyvenimiškais pastebėjimais ir sulaukti jūsiškių.
Tad, kodėl Felicija?
Tai, žinoma, ne Škodos pavadinimas, o realus asmuo, deja šiuo metu jau gyvenantis kažkuriose kitose dimensijose. Ir tas asmuo - mano močiutė Felicija.
Jai aš turiu būti dėkinga už savo kulinarinius (ir ne tik) eksperimentus, už kartais sveiko proto ribas peržengiantį perfekcionizmą keistai sumišusį su avantiūrizmu, kuris, kaip matote šį kartą pasireiškia būtent tokia epistoliarine forma:)
Močiutė buvo ne tik ponia, bet ir labai gera šeimininkė visomis prasmėmis. Ji mokėjo iš paprastų dalykų padaryti nepaprastus, todėl vaiko akimis atrodė, kad ji beveik geroji fėja, kuriai sekasi viskas ir kuri aplink save skleidžia tik gėrį.
Žvelgdama iš šios perspektyvos galiu padaryti vieną išvadą, - ji vadovavosi tik vienu principu - visada stenkis daryti viską iš širdies ir tau būtinai pasiseks. Iš aš esu pati didžiausia jos pasekėja:)
Taip netyčia atsirado juokais pavadintas "Felicijos gėrybės" mano asmeninis gyvenimiškas projektėlis. Šalia esantys sako, kad man sekasi, tad gal laikas pasidalinti?:)
Tad, kodėl Felicija?
Tai, žinoma, ne Škodos pavadinimas, o realus asmuo, deja šiuo metu jau gyvenantis kažkuriose kitose dimensijose. Ir tas asmuo - mano močiutė Felicija.
Jai aš turiu būti dėkinga už savo kulinarinius (ir ne tik) eksperimentus, už kartais sveiko proto ribas peržengiantį perfekcionizmą keistai sumišusį su avantiūrizmu, kuris, kaip matote šį kartą pasireiškia būtent tokia epistoliarine forma:)
Močiutė buvo ne tik ponia, bet ir labai gera šeimininkė visomis prasmėmis. Ji mokėjo iš paprastų dalykų padaryti nepaprastus, todėl vaiko akimis atrodė, kad ji beveik geroji fėja, kuriai sekasi viskas ir kuri aplink save skleidžia tik gėrį.
Žvelgdama iš šios perspektyvos galiu padaryti vieną išvadą, - ji vadovavosi tik vienu principu - visada stenkis daryti viską iš širdies ir tau būtinai pasiseks. Iš aš esu pati didžiausia jos pasekėja:)
Taip netyčia atsirado juokais pavadintas "Felicijos gėrybės" mano asmeninis gyvenimiškas projektėlis. Šalia esantys sako, kad man sekasi, tad gal laikas pasidalinti?:)
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)