Taip jau išėjo, kad nauji metai prasidėjo kartu su visokiais iššūkiais. Niekam nelinkiu atsidurti ligoninėje, nes tai bet kokiu atveju yra tikras "extrymas". Betgi iš kiekvienos, kad ir blogiausios situacijos reikia išmelžti maximum smagumo:) Taip ir padariau.
Sutvarkiusi formalumus buvau nuvesta į patalpą, kurioje merkantiliški apdarai yra keičiami į ligoninės "atkutiūrinius". Man pasisekė, nes gavau nesuplyšusius pakaklėje surišamus marškinius ir iki neaiškios spalvos (sprendžiant iš siūlių, kažkada buvusį smaragdo) nuskalbtą, baisiai madingo ilgio (sulig keliais) chalatą. Šitaip pasipuošusi nekantriai laukiau susitikimo su pačiu Morfijumi. Ilgai laukti neteko. Švelnaus dėmesio apgaubta, apauta vienkartinėmis kobalto spalvos kurpaitėmis ir susitaršiusio žvirblio šukuoseną paslėpusi po žalsva perregima kepuraite buvau įleista į Morfijaus karalystę, kurioje jau laukė fėjos ir žynės. Jaučiausi tarsi aukojimui paskirta mergelė. Aukojimo stalą irgi netrukau išvysti, tačiau toliau nelabai prisimenu, nes atsidūrusi ant jo buvau mikliai užburta tyliu aparatų murkimu ir karališku chromo spindesiu. Atsidėkodama rūpestingoms fėjoms dar bandžiau kažką pajuokauti, tačiau užliejusi narkozės banga mane nusinešė į nebūtį. Prabudusi pagalvojau, kad jei ne ta skausminga priežastis, mielai kartočiau ir kartočiau viską nuo pradžių...:)
Tačiau smagumai dar nesibaigė, nes vos praplėšus akis man buvo pasiūlytas tikrai karališkas skanėstas - minkšta kaip pūkas "mėsos(?) galkutė", apgaubta skystokos konsistencijos "bulvių koše" ir papuošta keliais šaukštais konservuotų žaliųjų žirnelių. Pasijutau, lyg vėl sugrįžusi į mokyklinę valgyklą, bet buvau tokia alkana ir dar vis "plaukiojanti", jog prarijau šitą dievų maistą net nekramčiusi (tiesa sakant, nebuvo ten ko ir kramtyti) ir tik tada susizgribau, kad galėjau jį įamžinti. Ką darysi, pietų vaizdelis liks tik mano atmintyje, na o vakarienės jau galiu ir pasidalinti:)
Bet, žinot, esu labai laiminga, kad likimas leido patirti dar vieną kulinarinį nuotykį, nors visgi stebiuosi, kaip iš gerų produktų galima pagaminti tokį, švelniai tariant, nesusipratimą... Lenkiu galvą prieš ligoninių virtuvių žynes....
P.S. Jau tik sugrįžusi namo sužinojau, kad mane operavusi bičiulė tą naktį pateko į labai smagią situaciją. Kaip dėkingumo ir dėmesio ženklą bei žinodama, kad jos profesijos žmonės amžinai neturi laiko ne tik gaminti, bet ir pavalgyti, nuvežiau savo šviežiai keptos duonos ir daržovienės stiklainėlį. O daktarytė, pasirodo, vakare buvo pakviesta į parodos atidarymą kitame mieste, tad, natūralu, pavalgyti laiko neturėjo. Parodoje, kaip visada, buvo tik malonūs pokalbiai bei penas sielai, na, dar pašlakstytas keliais vyno purslais. Tad kelias namo ilgas, o pilvas tuščias. Štai čia ir buvo prisiminta mano "padėka", kuri tamsiame ir užsnigtame vieno mikrorajono kieme, pasidėjus ant automobilio kapoto buvo suraikyta kišeniniu peiliuku ir iki paskutinio trupinėlio praryta, akylai per langą stebint garbaus amžiaus nemiegančiai pilietei. Va čia tai nuotykis:)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą